FELIXSTOWE - BRISTOL

Nors saulėtekio nepavyko išvysti rytas vistiek nuostabus. Užsiplikiau kavos ir sulaikęs kvėpavimą stebėjau bundančia gamta, klausiausi pakrantės paukščių. 

Jokio vėjo ir tik ramus vandens čiurkšlianimas okomponuoja visų tų garsų fone. Taip primindamas apie besitraukentį atoslūgį kuris tarsi laikrodis man kuždejo apie artėjančius šiandienos planus.

Erogantiškas, vieno iš dviejų užklydusių žvejų, juokas pažadino mane iš šios pavasarinės hipnozės. Greitai aprėdžiau savo plieninį žirgą iš tolo šviečiančiom geltonom tašėm ir patraukkau

Maninngtree link. Ten staptelėjau dar vienam kvapniam kavos puodeliui ir žinoma niekaip negalėjau atsispirti angliškiems pusričiams. 

Perskrodęs keliatą nedidelių kalvų, glostančių naujus priemiesčio gyvenamuosius rajonus, patraukiau link Colchester’io centro. Tyrinėti miestą laiko neturėjau, tik staptelėjau prie upės “Colne”. Greitai nufilmavau keliatą scenų ir vėl nėriau į išpalėto bundantį, dabar jau pietinį, priemiestį. Po valandas pasiekiau Abberton Reservaro krantus. 

Sulig tuo momentu labai atvėso. 6°C Pasipildžiau vandens atsargas ir į kovą su, labai greitai iš kažkur atsiradusiu, stipriu pietvakarių vėju. Akivaizdu, kad žiema dar nenori išeiti iš kiemo. 

Po keliatos įkyrių, bet vaizdingų kalneliu pasiekiau upe Chelmer – Maldon’e. 

Nufilmavau keliatą greitų siužetų, susipakavau trikojį ir po trumpos pertraukėlės aš jau aukšiausiame Maldon taške iš kur atsivere viso miesto panorama. Toliau gerą pusvalandį nuokalnė. Debesys prasisklaidė – puikus saulėlydis, bet tai ilgai neužtruko. Kovas, todėl temsta labai greitai. Sutemus kilti į kalvas buvo dar sunkiau. 

Negaliu pasirinkti tinkamo tempo kai nematau kas laukia priešakį. Aišku nuovargis jau irgi po truputį alsuoja į nugarą, bet aš jį kiek įmanoma ignoruoju. Mėnulis tarsi užsakytas man blizgino kelią. Iš to didelio noro kuo greičiau pasiekti Londono centra net nepajutau kaip atmyniau iki Brentwood’o. Šeštadienio vakaras ir daug vietinių tiesiog šluoja “Takeaway’s”. 

Tada atsiminiau, kad šiandien valgiau tik pusryčius. Nors buvau pagavęs gerą ritmą ir nenorėjau stoti, bet privalėjau pasistiprinti. Pasirinkau tradicinius “Fish & Chips” ir visu pajėgumu Metropolio link. 

Vidurnaktis – aš “Southwark” tiltu kertu Temzės upę. Trumpalaikiai lietūs nedžiugino manęs. Kiekvieną kartą pasiruošus kompozicija pradėdavo lytį ir turėdavau ieškoti pastogės. 

Na bet bent jau padovanojo dramatišką dangų mano filmui. Taigi nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Centre užtrukau gal porą valandų. Tuomet jau ilgas ir nelabai vaizdingas kelias Windsor link. 

Visa laika. Labai įdomus pėsčiūjų kontrastas ankstyva sekmadienio rytą. Vieni iš linksmybių palengva “iresi” namo, o kiti į darbą “šuoliuoja” apsiginklavę kartoniniais kavos puodeliais. 

7:20 aš jau Egham Travelodge vestibiulyje. Pagaliau dušas ir lova…